1. Žmogus – tik žemės svečias
ir turi jis sugrįžti namo.
Bet kaip sunku išleisti jį į kelią,
kuriuo negrįžta niekas atgalios.
2. Mes negalime užpildyti Jūsų netekties,
bet norime pasidalinti Jūsų skausmu.
Mes negalime pakeisti lemties,
bet norime palengvinti jos kelią.
Mes negalime įveikti būties,
bet norėtume padėti savo buvimu.
3. Amžiams užsimerkė Tavo akys,
lūpos neprabils jau niekada.
Liko tuštuma, liepsnelės žvakių
ir prisiminimas – lyg negyjanti žaizda.
4. Pasakyk, saulele, kodėl žemė tyli,
kai brangiausią žmogų atima iš mūsų?
Erškėčiuotą kelią eitum,
kad tiktai sugrįžtų vėlei į namus.
5. Ilgas kelias dar buvo keliauti,
bet kodėl Tu taip greit pražuvai?
Gyvenimui vainiką pynei,
bet nebaigtą jį palikai.
6. Telydi Jus paguoda ir dvasios stiprybė šią sunkią netekties valandą.
Nuoširdžiai užjaučiame Jus, mirus brangiai mamai.
7. Išėjo iš kur negrįžta niekas –
palikęs svajones, godas, namus.
Visiems širdy gėla gili išlieka
ir skausmas, kad daugiau Jo nebebus.
8. Nebeišgirsite jau daugiau tėvelio balso,
tik liks atminty jo žodžiai ištarti.
Užgeso mielos akys, nusviro darbščios rankos
ir liko vien sielvartas širdy.
9. Mirtis – tai slenkstis, bet ne pabaiga,
brangiausi žmonės eina ir palieka.
Tačiau nuo jų nusidriekia šviesa
ir atminty jie gyvi išlieka.
10. Labai užjaučiame Tave netekties valandą.
11. Tik brangus prisiminimas liko,
juodas gedulas, skaudi rauda.
Niekas kitas negalės pakeisti,
mylimo Tėvelio niekada.
12. Žmogus bejėgis, gamta ta visagalė,
prieš juodą nebūtį lemties.
Sprendimo jos pakeisti niekas negali,
dar taip reikėjo Tavo rankų ir širdies.
13. Tokia žmogaus lemtis...
plykstelėti ir vėl užgęsti.
Tokia žemiška būtis...
savo artimųjų netekti..
Liūdime kartu..
14. Gyvenimas negailestingas,
nežiūri amžiaus, nei jausmų.
Į amžinybę pasikviečia Brangiausius
ir artimiausius iš visų.
15. Telydi Jus paguoda ir dvasios stiprybė šią sunkią netekties valandą.
Nuoširdžiai užjaučiame Jus...
16. Su liūdesiu palydime į paskutinę kelionę.
